Butas tarpukario name yra viena dažniausių vidaus demontavimo situacijų Kaune ir kartu viena nepatogiausių. Patalpos aukštos, sienos storos, medžiagos kokybiškos — o tai reiškia, kad atliekų susidaro daugiau nei tokio pat ploto naujesniame name.
Šiame objekte pagrindinis apribojimas buvo ne ardymas, o logistika. Ketvirtas aukštas be lifto ir siaura laiptinė su originaliais turėklais pakeitė visą darbo planą. Atliekas nešti reikėjo rankomis, o turėklai buvo tokie, kokių pakeisti nepavyktų.
Sprendimą priėmėme paprastą: nekaupti. Vietoj įprastos praktikos — išardyti viską, o paskui nešti — rūšiavome ir pakavome iš karto, o maišus leidome žemyn tolygiai visą dieną. Taip laiptinėje niekada nebuvo daugiau nei kelios dešimtys maišų, o brigada nedirbo paskutinę dieną vien kaip nešikai.
Antra staigmena buvo grindys. Po parketu radome tris skirtingus išlyginamojo sluoksnio klodus, sudėtus skirtingais dešimtmečiais. Bendras storis siekė kelis centimetrus, o kiekis pasirodė beveik dvigubai didesnis nei planuota pagal ploto skaičiavimą.
Būtent dėl tokių atvejų demontavimo darbus vertiname apžiūros metu, o ne pagal kvadratinius metrus telefonu. Praktinį pasiruošimo sąrašą surašėme atskirame straipsnyje.
