Jonavos pramoninėje zonoje stovintis angaras buvo tipiškas devintojo dešimtmečio gamybinis pastatas: metalinis karkasas, ilgos ferminės sijos, sluoksniuotos stogo plokštės ir stora armuoto betono grindų danga. Savininkas planavo toje pačioje vietoje statyti naują sandėlį.
Tokie objektai skiriasi nuo gyvenamųjų pastatų vienu esminiu dalyku — juose daug metalo, o metalas turi vertę. Todėl demontavimo sąmata čia atrodo visai kitaip nei griaunant mūrinį namą: dalis darbų vertės padengiama antrine žaliava.
Pagrindinis apribojimas buvo kaimynystė. Už dvidešimties metrų veikė kita įmonė su savo privažiavimu ir darbuotojais, todėl reikėjo griežtai laikytis darbo zonos ribų ir nesukelti situacijų, kai konstrukcija krenta nenumatyta kryptimi.
Sprendimas buvo eiliškumas, ne galia. Stogo ir sienų danga nuimta pirmiausia — ji sukuria apkrovą ir riboja matomumą. Tada išrinktos antrinės konstrukcijos, kurios nieko nelaiko. Ir tik galiausiai ardytas pagrindinis rėmas, sekcija po sekcijos, taip, kad likusi dalis visą laiką išliktų stabili. Sunkiausias fermines sijas nuleidome autokranu.
Vienuolika dienų — daugiau nei atrodytų reikia tokiam pastatui. Tačiau didžiąją laiko dalį užėmė ne ardymas, o medžiagų rūšiavimas ir išvežimas bei armuotų grindų plokščių skaldymas. Panašius objektus Jonavoje ir jos pramoninėje zonoje demontuojame reguliariai.
