Aikštelė prie komercinio pastato buvo tiek metų sluoksniuojama, kad niekas nebežinojo tikslaus jos storio. Apžiūros metu paaiškėjo, kad vietomis ant senojo armuoto betono kažkada buvo užpiltas antras sluoksnis — taigi ardyti reikėjo ne dangą, o faktiškai dvi gelžbetonio plokštes vieną ant kitos.
Tokia situacija yra dažnesnė nei atrodo. Kai aikštelė pradeda skilti, paprasčiausias sprendimas atrodo užlieti naują sluoksnį ant viršaus. Po dešimtmečio tai reiškia, kad ardymo darbai kainuos kaip gelžbetonio konstrukcijos ardymas, o ne kaip įprastos dangos.
Antras reikalavimas buvo tikslumas. Ardyti reikėjo tik dalį aikštelės, likusią palikti naudojamą. Todėl darbus pradėjome nuo pjūvio per visą ribos ilgį. Be jo betonas atplyšta netolygiai, o sandūra tarp senos ir naujos dangos tampa vieta, nuo kurios po pirmos žiemos prasideda skilimas.
Trečia — vandentiekio įvadas. Schemoje jis buvo pažymėtas viena vieta, realybėje ėjo maždaug metru toliau. Tai įprasta senesniuose objektuose, todėl pirmi kaušai visada leidžiami atsargiai, nepaisant to, ką rodo brėžiniai.
Penkios dienos daugiausia buvo skirtos ne skaldymui, o armatūros atskyrimui. Atskirai surinktas metalas ir betonas tvarkomi pigiau nei mišrios atliekos, o skirtumas tokio ploto objekte jau reikšmingas. Panašius darbus atliekame ir Kėdainiuose, ir aplinkiniuose rajonuose.
